Lietuvos sunkieji arkliai

LIETUVOS SUNKIEJI ŽIRGAI ŽVENGIA IR SUKINIUOSE

Turbūt dažno žmogaus viduje kažkas suvirpa vien išgirdus žodį „žirgas“ ar išvydus šį gyvūną. Tai rodo mūsų gilų, iš pasąmonės ateinantį ryšį su arkliu, kuris žmogų lydi tūkstančius metų. Arklys nuo seno laikytas laimės ir sėkmės nešėju. Ir tai nesunkiai paaiškinama. Radusieji sutarimą su šiuo gyvūnu patiria daug vidinio džiaugsmo, o gyvenimas tampa prasmingesnis ir dvasingesnis. Žirgas – tai ypatingas žmogaus draugas. Jis gražus, imlus ir protingas, su įdomia kūno kalba, išreiškiančia jų emocijas, mimikomis, jautrus žmogaus nuotaikai, veikiantis raminančiai, geras guodėjas. Žirgai gimsta su tam tikra elgsena iš gamtos, o kitko juos išmoko gyvenimas bei partnerystė su žmogumi.

Nuo 2015 m. pavasario arklių žvengimas girdimas ir Sukinių k. Čia dvejose sodybose akis džiugina išdykaujančios Lietuvos sunkiųjų kumelės, o širdį malonina žmogaus ir žirgo draugystė. Šios veislės žirgai – viena nacionalinių arklių veislių, kuriai, deja, yra rizika išnykti.

Džiugu, kad mūsų šalis turi net tris nacionalines arklių veisles  – trakėnų, žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų. Tačiau, kaip sako šiuos žirgus tyrinėjantys specialistai, šiuo metu stebimos ne itin geros tendencijos – lietuviškoms veislėms skiriama vis mažiau dėmesio, o iš užsienio atsivežamų žirgų laukiama išskėstomis rankomis. Dar visai neseniai šie arkliai nudirbdavo visus žemės ūkio darbus, o be žirgelio-duonpelnio nebuvo įsivaizduojama nei viena sodyba. Dabar juos keičia technika, tačiau ištvermingas arklys ūkiui ar sodybai visuomet praverčia. Be to, jis sodybą užpildo ypatinga gyvastimi.

Išties nemenkas stebuklas, kad tokiame technikos amžiuje vis dar turime lietuviškų arklių veislių. „Matome lietuvių tautos ryšį su žirgu pačioje seniausioje simbolikoje. Etnokultūroje taip pat matome begalinę meilę lietuvių žirgui. Tai, kad šita veislė išliko – irgi yra stebuklas, kadangi Lietuva turėjo tiek karų ir marų, nepriteklių, kad atrodo, kad šita veislė negalėjo išlaikyti tęstinumo. Tačiau visąlaik atsirasdavo žmonių, kurie jautė senų veislių išskirtinumą ir netgi aukodavosi, kad šita veislė išliktų ateinančioms kartoms.“ (Citatos šaltinis: Grynas.lt)

Lietuvoje gruodžio 6 dieną yra švenčiama Arklio diena, kuri siejama su tautos tradicijomis, daugelyje kurių jaučiama begalinė meilė žirgui.

Apie veislę trumpai:

Lietuvos sunkieji arkliai – itin ištvermingi, turi gerai išvystytus raumenis, yra tvirtos konstitucijos, judrūs, gero charakterio, vislūs, ilgaamžiai, su geromis prisitaikymo Lietuvos klimatui savybėmis. Šių arklių aukštis ties gogu svyruoja nuo 155 iki 166 cm. Suaugę eržilai sveria 700 kg ar daugiau, o kumelės – 645 kg. Lietuvos sunkiųjų arklių spalvos įvairuoja nuo šviesiai sartos iki juodos.

Lietuvos sunkiųjų arklių veislė buvo įtvirtinta XIX-XX amžiuose, kai reikėjo pajėgaus arklio darbui. Šių arklių išskirtinis bruožas – universalumas. Ne visos dabartinės veislės pasižymi universalumu, o senosios – nenutrūkstamai tai perduoda iš kartos į kartą. Tad senąsias arklių veisles reikėtų labai saugoti, sieti su tautos identitetu bei savastimi.

Truputis istorijos:

Pirmasis pasaulinis karas smarkiai nuniokojo mūsų kraštą. Su geresniu arkliu valstietis negalėjo pasirodyti miestelyje arba kelionėje, nes vokiečių okupantai stengėsi išgabenti veislinius ir geresnius vietinius arklius. Norint išsaugoti veislinius eržilus, jie buvo slepiami klojimuose, pašlaitėse ar net slėptuvėse. Kadangi vokiečiai tuo metu valstiečiams buvo uždraudę išvykti iš savo valsčiaus, norinčiam sukergti savo kumelę su eržilu iš kito valsčiaus, tekdavo kumelę vesti slapčia nakties metu.

Po karo Lietuvos arklininkystė atsidūrė apverktinoje būklėje. Arklių liko nedaug, ir tie patys menki. Veislės gerinimui buvo importuoti sunkiojo tipo arkliai. 1925 m. iš Švedijos atgabenti ardėnai, su kuriais buvo kergiamos vietinės kumelės. Gauti mišrūnai, kuriuos vėliau veisė tarpusavyje, buvo žymiai gyvybingesni, masyvūs, geriau vystėsi ir, svarbiausia, labiau prisitaikę prie vietos sąlygų negu importuoti arkliai. Kryptingas veislininkystės darbas, geras šėrimas ir laikymas sudarė palankias sąlygas formuotis veislei.  Po karo pirmoji Lietuvos sunkiųjų (Lietuvos ardėnų) arklių kilmės knyga išleista 1948 m. Lietuvos sunkieji kaip atskira veislė patvirtinta Žemės ūkio ministerijos 1963 m. ir pripažinta savarankiška veisle.

Sunkumai:

Šiuo metu kritiškai sumažėjo eržilų linijų skaičius, prastėja veislinės ir darbinės savybės, vietines veisles užgožia atvežtinės. Sunkieji arkliai balansuoja tarp pavojaus ir pažeidžiamumo kategorijų, todėl šiuo metu pripažinti nykstančia veisle. Sunkieji arkliai suvalgo net iki kelių kartų daugiau pašarų (bet palieka daugiau trąšos!) nei kitos veislės, todėl kai kuriems augintojams tapo nebepatrauklūs ir dėl šios priežasties. Dėl išnykimo rizikos Lietuvos sunkieji (taip pat žemaitukai bei sunkieji žemaitukai) įtraukti į Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) prie Žemės ūkio ministerijos Lietuvos kaimo plėtros programos priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklos sritį „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“, kuri suteikia galimybę gauti išmokas auginantiems Lietuvos sunkiųjų veislės arklius.

Tikslai:

Jei kiekvieno žirgų mylėtojo širdyje bus meilės savo kraštui, vietinėms veislėms – lietuviški žirgai nebus užmiršti ir ateities kartos nekeiks dėl sunaikinto vertingo genofondo. Kviečiame prisijungti prie senųjų veislių žirgų mylėtojų būrio. Pagrindiniai mūsų tikslai – puoselėti žmogaus ryšį su žirgu, atgaivinti arklininkystę kaimuose  bei išsaugoti nykstančias veisles.

O besidomintiems ar besižavintiems arkliais taip pat rekomenduojame aplankyti Arklio muziejų (Anykčių raj., www.arkliomuziejus.lt).

 Informaciniai šaltiniai:

Portalas „Grynas.lt“, laisvoji enciklopedija „Vikipedija“, „Arklio muziejaus“ informacinis lankstinukas, Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras, M. Wendt knyga „Ką jaučia ir mąsto žirgai“.